Užgniaužia kalbą
Jaromiras Typltas
(vertimas: Aigustė V. Bartkutė)
Užgniaužia kalbą
Guliu
ant pamato
vos girdimų
trinksėjimų ir gaudesių.
Vos girdimų,
bet nenutrūkstamų. Veržiasi
ir iš apačios į mane smelkiasi,
sklando virš manęs ir lengvai,
bet ypač ypač lengvai
mane
skaudina.
Lyg šiūruotų
tarp lubų ir grindų,
kažkur, kur dar neišeina vieno nuo kito atskirti.
Ypač tas aukštas
beveik aiškus,
kartais nutrūkstantis
virpuliavimas.
Užgniaužia kalbą.
Tubūt kartu aukštu žemiau kalba moteris.
Kol tik Tau
Atplėšti tai tą akimirką, vos susilies.
Spąstai ilgai laukia, kaip kažin ką.
Priešais užrakintas duris mane kažkas stebėjo, bet negalėjau to žinoti. Man buvo visvien, kaip vėlai pasieksiu tikslą. Buvau pasimetęs, kiekvieną mirksnį stabčiodavau, gatvė tą vėlyvą nakties valandą buvo jau tuščia ir raitėsi tiek, kad prarasčiau nuovoką, kas iš kur išniro. Ėmiau kartoti žodžius ir tai skambėjo kaip apreiškimas, nuo pirmosios akimirkos išbaigtas ir aiškus. Pranašiškai. Bet galbūt tai sukibo atsitiktinai, kad kuo greičiau tai pamirščiau. Taigi vis tiek - spąstai. Iki šiol žinau, kaip viens po kito seka.
Vienas slėpinys skamba: Paleisti.
Antrasis: Sulaikyti.
Trečiasis: Nepalikti.
Ketvirtasis: Argi ne.
Nuvalkiotas pavyzdys: ranka ranką plauna.
Taigi vis tiek – spąstai. Pradingsi, vos suplosiu. Taigi vis tiek - spąstai.
Kai paprašiau jos žirklių, noriai ir paslaugiai persistengė ir vietoj vienerių atnešė dvejas. Jas imant vienerios nukrito ir įdūrė į dešinės kojos pirštą. Abejos žirklės buvo visiškai vienodos. Vienintelė priežastis, kam jas nešti dvejas, buvo ta, kad vienerios nukristų ir man įdurtų.
Spąstai prasižioja – „esu tiesiog prikaustyta prie tavęs" arba „mane kausto smalsumas, kas ateis?"
Net nesimato, kad nežiūriu.
Net paskutinę akimirką, o kas kita tai būtų, jei ne paskutinė akimirka, kada nebereikia nieko matyti, nes tai staiga užklumpa bjauriai arti, milžiniškas, greitas, man paspęstas. Jaučiu sunkią viršenybę to, kas laukia. Kol kas nekrustelėdamas. Viskas sustingo. Iš tos begalės judesių, kadaise pro mane praskriejusių, liko tik tas laukimas. Lemtingas. Neatmetamas. Kur tik bepažvelgčiau.
(iš nebaigto kelionių aprašymo)
(Plakimas man šaukia kas po to.)
„Iki šiol niekas tuo nesidomėjo. Jūs pirmasis."
Tai metė šešėlį.
Plauko apybrėža lempoje
Žiežirbų švytėjimas
Instinktyvus trinktelėjimas
„Kai užsitrenks visi spąstai, ateis pasaulio pabaiga" - jei kas nors kvaršina galvą, nieko gero nelauk! Niekur nuo jų nepabėgsi. Nebent ten, kur balsas suskambės taip arti prie kaklo, kad į jį nustebęs atsisuksi:
„Keturios pasaulio šalys? Ir kuriam laikui?"
Didžiausi spąstai yra nustatyti vietą spąstams.
Kur ta tobulybė - ar spąstuose, kurie pričiupę galiausiai uždaro ratą, ar spąstuose, kurie tik laukia paspęsti… Atleisk, bet nesileisiu įtraukiamas. Šis ginčas trunka šimtmečius ir neturi sprendimo, o kas blogiausia, kad net nepajunti, kaip imi palaikyti vieną ar kitą pusę. Geriausia apie tai iš viso negalvoti. Bet šį kozirį išnaudojai, kai ėmei skelbti, kad - stebėkis, pasauli! - spąstams net nereikia dėl mūsų vargintis, kad mes patys jiems įsisiūlome, patys apie juos sukamės ir bandome, ar neatsilaisvino… gal vis dėl to…
Argi ne: tau ne nuostabu?
Daugelis mūsų ties tuo suklupo. Susimovė, suskydo, sutižo, susipainiojo. Paieškok kito žodžio. Sugniužo. Ankstesnius keturis galima perbraukti.
Bajoras Zavišas: „Spąstams kuo sunkiau!"
Choras: „Darykit pagaliau! Darykit pagaliau!"
Zavišas sužlunga. Choras nusimeta pilkus apsiaustus ir virsta dangaus žydrynės ruožu.
(Plojimai.)
Spąstams, suprantama, visiškai užtenka to, kad yra paspęsti. Jaučia savo tobulumą, ir nėra nė menkiausios priežasties, kodėl tik dėl mūsų turėtų patekti. Nemanyk, ir aš vienu metu to neišvengiau, ir aš netekau vilties, kad spąstai mus nurašė - kad mūsų jau nebeužgriebia. Bet vienas slėpinys skamba: Paleisti. Ir tik tuomet: Sulaikyti. Norėčiau išvysti tą, kuris tai įrodė. Nes ten, kur mielai baigčiau, dar nė neprasideda.
Spąstai nėra persvara. Spąstai yra svari dalis.
Staigus užveržimas.
U Ž S I T R E N K !
Ženkle
Prabudino mane kažkas nugarkauly.
Dūris
iki pat paširdžių,
baisus skausmas, reikėjo iš to prasimušti:
jau nei lankas
nei knyga
nei knyga
nei lankas
nebegalėjau to ištverti.
Pakilau,
iš patalų pusiau miegodamas
nesusivokęs savyje.
Lankas ir knyga?
Lankas
lenkėsi ir tempėsi, ir tai jam pagaliau sekėsi sklandžiai
be perlūžio.
Knygos viršelis
pagaliau nesuiro
prilaikydamas bet kurio puslapio atvirumą.
O skausmas pamažu atlėgo,
įtraukdamas pats į save,
netrukus galėjau atsigulti
ir vėl ramiai užmigti.
Apie stuburo slankstelius visą tą laiką
nė netoptelėjo.
Jaromiras Typltas
(1973) yra kilęs iš Nova Pakos (šiaurrytinėje Čekijos dalyje).
Baigęs Prahos Karolio universiteto Filosofojos fakulteto studijas, dirbo šiuolaikinio meno ir fotografijos parodų kuratoriumi Libereco Mažojoje parodų salėje (2000–2008) ir galerijoje „U Rytíře" („Pas Riterį", 2008–2009).
Yra išleidęs tiek poezijos Pražuvęs pragaras (Ztracené peklo, 1994), tiek prozos Nepastovūs bažnyčių pelenai (Pohyblivé prahy chrámů, 1991), Priešpriešiais galopu (Opakem o překot, 1996) knygų. Paskutiniuoju metu, dirbdamas kartu su kitais menininkais, kuria ir knygas-daiktus (pvz., juk ne vėl tik – že ne zas až, 2003), su Jan Měřička (Janu Meržička)). Jo naujausioje knygoje Spustelėjimas (Stisk, 2007) yra įvairių formų tekstų, balansuojančių ties esė, poezijos ir prozos riba.
Jo tekstai tampa ir trumpų filmų (su Viktor Kopasz (Viktoru Kopažu) Šešėlių žaismas (Shadow play, 2002) ir Vynuogynas (Vinice, 2012), balso kompozicijų (Michal Rataj – Michalas Ratajas – juk ne vėl tik (že ne zas až, 2006) bei parodų neatskiriama dalimi.
Yra meno ir literatūros art brut leidėjas (Zdeněk Košek (Zdenekas Košekas), Hana Fousková (Hana Fouskova), František Novák (Františekas Novakas)).
Žurnaluose yra publikavęs seriją studijų apie čekų rašytojus ir menininkus.
Nuo 1999 m. plėtoja taip vadinamo „mutuojančio autorinio skaitymo" formas, naudodamas įrašytus balsus, kalbos ritmiką, taip pat pasitelkdamas randamus daiktus bei pačia erdve veiksmo scenoje.
1994 m. gavo Jiří Orten (Jiržio Orteno) premiją, skiramą jauniems autoriams.
Gyvena Prahoje ir Nova Pakoje.
